Kartais galvoju, kad mano darbas – tai šokinėjimas nuo vienos šventės prie kitos. Ir tai nebūtinai tik šeimos šventės. Tai įmonių renginiai, darželio išleistuvės ar draugų metiniai susibūrimai.
Bet besisukant šiame šventiniame maratone visada atsiranda tokių, kurios išsiskiria.
Viena būna tiesiog „bombinė“ – su daug juoko, triukšmo ir energijos.
Kita – ypatinga, kupina prasmės ir gražių žodžių.
Trečia – labai asmeniška, tyli, bet paliekanti giliausią jausmą.
Ir kiekviena jų savaip svarbi. Nes ne pati šventė kuria vertę, o tai, ką mes joje išgyvename.
Dovanos ir pamirštas paprastas „ačiū“
Mano nuomone, mes nepamirštame – mes tiesiog tą „ačiū“ išdidinome, pamiršdami jo reikšmę. Socialinėje erdvėje, kur išpakuoti rankinę už 17 tūkstančių tapo kasdienybe, o likti nepatenkintam dėl padovanoto automobilio spalvos jau nebestebina.
„Ačiū“ tapo toks mažytis, nors jo reikšmė didelė kaip vaiko širdis, kuri dar nesugadinta rėmų, į kuriuos mus diena po dienos deda aplinka.
Kodėl paprastumas kartais kalba garsiausiai
Ir gal net ne kalba, o verkia.
Kiek kartų pats susigraudinai, matydamas vaiko ašaras, kai jis gauna išsvajotą šuniuką? Ar pastebėjote tą akimirką, kai vaikas pirmiausia bėga apkabinti mamą arba tėtį, o tik tada džiaugiasi gyvūnu?
Tėvai nedovanoja šuniuko – tėvai dovanoja vaikui prisiminimą, emociją ir neužmirštamą akimirką, kurią po 20 metų jis pasakos savo vaikams.
Padaryti žmogų laimingą nekainuoja nieko, nes mes iš prigimties esame laimingi – tik per skubėjimą tai pamirštame, ir kartais reikia, kad kažkas mums tai primintų.
Dovanos, kurios nekainuoja daug, bet reiškia viską
Gamindama marškinėlius su užrašais ilgai galvojau – tai kičas. "Maikė" su užrašu, puodelis su nuotrauka ar dekoruota taupyklė man buvo tik daiktas, už kurį man sumoka.
Kas mane pažįsta, žino, kaip aš kovojau su savo vidiniais demonais, ieškodama didesnės prasmės darbe.
Kol vieną dieną negavau iš vaikų Motinos dienos proga puodelio su užrašu „MAMA“.
Tokio paprasto.
Iš prekybos centro.
Tada mano pasaulis apsivertė kartu su požiūriu. Tiek daug laimės suteikė vaikų dovana – kelių eurų vertės puodelis man tapo neįkainojamas.
Tas puodelis turėjo viską, ko „nemėgau“: užrašą, storas kraštines, didelę rankeną ir gėlėtą dekorą.
Bet tą dieną jis įgavo kitą prasmę. Praėjus daugiau nei 5 metams, aš jį dar turiu. Saugau – ir tai geriausia dovana man Motinos dienos proga.
Ne kaina, o prisiminimai kuria vertę
Mano kuriami marškinėliai neturi didelės kainos, kurios neįpirktų žmogus. Kurios neįpirktų vaikas iš savo taupyklės. Tai tik marškinėliai už 15 eurų.
Bet su jais tu dovanoji emociją, kurios jokie pinigai neatstos. Tu dovanoji nematomą šilumą ir žinutę: „aš tave myliu, tu man svarbus“.
Kiekviena tokia dovana – tai dar viena akimirka į prisiminimų albumą. Ar tai būtų marškinėliai, ar puodelis – tai nėra tik dovana, tai plyta į šeimos vertybių pamatą, kurią mes dėdami rodome pavyzdį vaikams.
Nes „tinkamas momentas“ kartais mums gali kainuoti labai daug…
Ar kada susimąstėte, ką kalbate su žmogumi mintyse, su kuriuo jau nebegalite kalbėtis gyvai? Ar tai būtų jūsų mama, kurios nebėra, ar draugas.
Kiek daug tikrumo ir jautrumo būna tuose minčių sakiniuose. Kiek meilės ir ilgesio jaučiame, kai padedame visus ego ir kaltinimus į šoną.
Spausdama kiekvieną printą ant marškinėlių – „mamai“, „geriausias tėtis“ ar „senelis“ – pagalvoju, kad kažkas nelaukia tinkamo momento apkabinti ir pasakyti „myliu“.
Tokie darbai užgožia net pelningiausius įmonių renginių užsakymus ar „štampuotus“ užrašus.
Nes jie – apie žmones, kuriuose dar nemirė tikrumas.
Ir pabaigai – gal to, ko nereikėtų rašyti…
Turėjau labai fainą pokalbį su žmogumi, kuris turi viską, o ko neturi – gali turėti.
Mes taip paprastai kalbėjomės ir, žinoma, man tas žmogus savotiškai autoritetas, todėl jo mintis liko manyje.
Ir jis man sako:
„Žinai, mūsų niekur nekviečia. Aš taip norėčiau į kokį paprastą sodą, kur žmonės kepa šašlykus, sėdi ant paprastų taburečių iš skardinių, geria alų ir juokiasi. Žvengia, žinai, taip, kad net pridusti. Kur per tvorą ateina dar kaimynė, nusiravėjusi daržą, su vynu.
Norėčiau miegoti ant tos sofos, kur vis tiek nusirideni į vidurį, kad ir kur atsigultum.
Bet mūsų niekur nekviečia, nes galvoja, kad mums bus per prasta. O jei kur nuvažiuoji į giminės balių, tai jauti tą žmonių nepatogumą, kurį jiems sukeli to nenorėdamas.
Žiauriai užknisa, žinok.“
Jei kažkas suprasite šią mano žinutę – vadinasi, ji buvo verta parašyti.
Nes ji labai paprasta: priminimas paprasto dalyko, kurį visi žinome, bet per retai sau leidžiame pajusti.
Ir jei galite jį suteikti – padarykite tai nelaukdami „tinkamo momento“.
Artėja Mamos diena, Tėvo diena, Joninės… Nepamirškite svarbiausių žmonių. Primenu.
Jei jau žinote, kam norite pasakyti „myliu“ – parašykite, padėsiu tai perkelti ant marškinėlių.
