Rugsėjo 1-oji: apie ką nekalba tėvai ir vaikai

Rugsėjo 1-oji – gėlių ir šypsenų diena. Bent taip atrodo iš šalies. Bet ne visiems vaikams tai žingsnis į naujus mokslo metus su šypsena, kad ir kaip norėtume matyti tik gražiąją pusę.

Aš – mama. Ir žmogus, savanoriavęs Vaikų linijoje, išklausęs ne vieną vaiką bei paauglį. Todėl šįkart noriu paliesti temą, kuri metai iš metų nemažėja ir nenugula į spintą kartu su vasariniais drabužiais „iki kito sezono".

Patyčios. Viena stipriausių problemų, kuri prasideda mokykloje – ir, kaip rodo naujausi duomenys, niekur nedingsta.

Skaičiai, statistika ir tai kas nematoma

2026-ųjų sausį paviešintas Šiaulių valstybinės kolegijos ir psichosocialinės pagalbos centro „Auksinis drugelis" tyrimas atskleidė: **kas antras moksleivis susiduria su patyčiomis.** Tyrime dalyvavo per tūkstantį mokinių, beveik 250 mokytojų ir daugiau nei 400 tėvų iš 14 Šiaulių progimnazijų – todėl tai nėra pavienis atvejis, o gana tikslus visos Lietuvos mokyklų veidrodis.

Tyrimo autorės pripažįsta, kad analizuojant surinktus duomenis pačioms specialistėms ne kartą teko susidurti su emociškai sunkiu turiniu. Situacija, pasak tyrėjų, dažniausiai vyrauja tarp 7–8 klasių mokinių, 13–15 metų amžiaus tarpsnyje – tuo metu, kai vaikams svarbiausia nebe tėvų, o bendraamžių nuomonė, ir patyčios tampa įrankiu „susikovoti" vietą hierarchijoje.

Skauda ne tik dėl skaičių. Skauda dėl frazių, kurias vaikai iš tikrųjų ištardavo man paskambinę į pagalbos liniją vaikams:

*„Mano knygas ištepė šūdais."*
*„Aš paskutinis išeinu namo, kad nesutikčiau chuliganų ir manęs nemuštų."*
*„Aš neturiu draugų, manęs per pamoką niekas nekviečia į komandą."*
*„Net mokytoja juokėsi su visa klase."*

Gal ir nereikėtų to rašyti, nes net skaityti skauda. Bet tada mes patys užveriame tą užburtą ratą. Nes net suaugę kelti tai į viešumą nenori – galvodami, kad taip saugo vaiką. O kitiems tėvams, kaip bebūtų gaila, dažnai atrodo, kad tai tiesiog natūrali paauglystė ir „visi tai patyrėme".

Nustebinsiu – ne visi.

Kaip spręsti patyčias mokykloje?

Vieno recepto nėra. Bet yra vienas sprendimas, kuris jau kelerius metus tyliai keičia situacijas mokykloje – uniformos.

Dingo madą demonstruojantys logotipai. Nuogi pilvukai rodantys pasiekimus sporto klube,  marškinėliai atveriantys auskarus bamboje. Uniformos, žinoma, neišsprendžia problemos iš esmės – patyčios persikelia į kitas formas, o šiandien vis dažniau ir į internetą, kur, kaip pastebi tyrėjos, vieno žodžio vietoje gali atsirasti tūkstantis piktų komentarų. Bet vienoda apranga tikrai sušvelnina vieną iš patyčių šaltinių mokykloje – vizualinį lyginimąsi.

 Ką apie tai sako mamos, su kuriomis dirbu

Dirbdama su mamomis ir rūpindamasi vaikų marškinėliais renginiams bei mokykloms, dažnai girdžiu tą patį argumentą, kodėl jos užsakinėja vienodus marškinėlius vaikams sportui ar klasės išvykai.

Pirma priežastis – paprasčiausias patogumas. Dingsta rytinis klausimas „ką rengtis" – yra marškinėliai fiziniam lavinimui, ir taškas. Antra, svarbesnė – jausmas, kad visa klasė yra komanda, o ne trisdešimt individualių madų pasirodymų.

Net darželinukai mielai susiburia vienodais marškinėliais su spalvotais paveikslėliais. Vienodi, gražūs, kurie vienija. Nebelieka madingų personažų ar prekinių ženklų logotipų mišinio, kur vienam ant krūtinės viena mados banga, kitam – kita, o trečiam – nieko, nes ta banga jį tiesiog aplenkė. Ir tas vienas ar du vaikai, kurių tėvams tiesiog neaktualu vytis paskutinę madą, jaučia blogiau – nes jų marškinėliai tiesiog geltoni.

Ir tai ne todėl, kad mama neturi pinigų. Dažniausiai – priešingai: dėl to, kad mama nori tvarkos ir estetikos. Deja, vaikai turi savo taisykles, ir tose taisyklėse „kitoks" pastebimas akimirksniu.

Kas tai turi bendro su emocine vaiko sveikata?

Patyčios – tai ne charakterio ugdymo etapas, kurį reikia „ištverti". Tyrėjos aiškiai įvardija: nuolatinis patyčių patyrimas veikia vaiko emocinę sveikatą tiesiogiai – sukelia lėtinį stresą, nemigą, nerimą, net psichosomatinius simptomus, tokius kaip pilvo ar galvos skausmai. Ir dažnai tai lieka nematoma – nes vaikai, patys to nesuvokdami, atskiria savo asmeninę patirtį nuo bendro „ar jaučiuosi mokykloje saugus" jausmo.

Ir čia iš savo, kaip savanorės, patirties galiu pasakyti dar daugiau. Vaikų skambučiai kartojasi. Baimė kalbėtis su tėvais – didelė. Ir, deja, net socialiniais darbuotojais jie ne visada pasitiki. Dažniausiai skambučio tikslas nebūna „padėkite man išspręsti šitą situaciją" – jie skambina paklausti, kaip išgyventi. Nes jaučiasi palikti vieni su tuo, kas vyksta.

Ir čia, mano galva, slypi esminė klaida. Mes, suaugę, per dažnai mokome vaiką išgyventi patyčias, o ne padedame išspręsti problemą, kad vaikas jose apskritai nebebūtų. Tai du visiškai skirtingi dalykai. Vienas – prisitaikymas prie skausmo. Kitas – to skausmo šaltinio pašalinimas. Ir kol mes, kaip visuomenė, toliau mokysime „ištverti", o ne spręsime iš esmės, tas ratas niekur nedings.

Todėl ir tėvų, ir mokytojų atsakas dažnai vėluoja. Tyrimas parodė, kad beveik visi apklausti tėvai mano, jog jų vaikas mokykloje jaučiasi saugus – tuo metu, kai patys vaikai apie patyčias kalba kaip apie kasdienybę. Ne todėl, kad tėvai nesirūpina. O todėl, kad patyčios tapo tokios normalizuotos, jog nebekeliamos kaip „rimta problema", o priimamos kaip savaime suprantamas paauglystės fonas.

Ką galima padaryti jau šiandien

Vienodi marškinėliai neišgydys patyčių – tai nebūtų sąžininga pažadėti. Bet tai vienas mažas, apčiuopiamas žingsnelis, kuris mažina vieną iš daugelio priežasčių, kodėl vaikas gali pasijusti „kitoks" ar „ne toks". O prevencija, kaip ir sako tyrėjai, susideda būtent iš tokių mažų, nuoseklių žingsnių – dėmesio vaikų emocinei savijautai, aiškių taisyklių ir nuolatinio, o ne vienkartinio, dėmesio.

Jei ruošiate klasę ar darželio grupę naujiems mokslo metams ir norite, kad rytas prasidėtų be „ką aš šiandien vilkėsiu" streso, o vaikai jaustųsi kaip komanda – mielai padėsiu sukurti vienodus, kokybiškus marškinėlius jūsų klasei ar mokyklai. Ne todėl, kad tai išspręs viską. O todėl, kad kiekvienas mažas jausmas „aš priklausau" – svarbus.

marškinėliai mokyklai/darželiui

---

*Šaltinis: Šiaulių valstybinės kolegijos ir „Auksinio drugelio" tyrimas „Progimnazijų psichosocialinis mikroklimatas įtraukiojo ugdymo ir patyčių kontekste" (2025 m.), plačiau: [15min.lt](https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/svietimas/gerkleje-strigo-gumulas-tyrimas-atskleide-tikraji-patyciu-masta-mokyklose-233-2608558)*